II. Rekomenduojami etnokultūrinio ugdymo siekiniai ir turinio gairės

įgyvendinant ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas

 

 

2.1. Etnokultūrinio ugdymo siekiniai

 

 

Pagrindinis etnokultūrinio ugdymo siekis įgyvendinant ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas – panaudoti etninę kultūrą kaip vaikų gyvenimo turtinimo, džiuginimo, kūrybos, darnaus sugyvenimo su kitais, tautos patirties perėmimo ir prigimtinių galių atsiskleidimo šaltinį, paskatinti vaiko susidomėjimą įvairiais papročiais ir tautinio meno rūšimis.1

 

To galima pasiekti:

 

  • etninės kultūros ugdymą(si) grindžiant vaikų teigiamomis emocijomis, maloniais išgyvenimais ir žaismingumu, per aktyvią vaiko veiklą – pajaučiant, paliečiant, stebint, įsižiūrint, tyrinėjant, eksperimentuojant, kuriant ir pan.;
  • suteikiant vaikams galimybes pastebėti etnines vertybes kasdieniniame gyvenime, siejant ugdymą(si) su kūrybine veikla;
  • sudarant sąlygas vaikui perimti liaudies tradicijas, kaupti etnokultūrinę patirtį kuo įvairesniais ir priimtinais pagal amžių būdais bei formomis;
  • pagal tradicinės kultūros pavyzdžius ugdant nuostatą elgtis dorai, žadinant vaiko meilę ir pagarbą artimiesiems, aplinkiniams, bendraamžiams, gamtai;
  • skatinant aktyvų vaikų dalyvavimą ir įsitraukimą į etnokultūrinę veiklą su tėvais (globėjais), pedagogais, kitais vaikais;
  • sudominant tėvus (globėjus) etnine kultūra ir skatinant juos kartu su savo vaiku rengti tradicines šventes, jose dalyvauti, lankyti kitus etninės kultūros renginius.

 

Pagrindinis etnokultūrinio ugdymo siekis įgyvendinant pradinio ugdymo programą – sudaryti vaikui sąlygas įgyti svarbiausių etninės kultūros reiškinių bei vertybių pažinimo ir suvokimo pradmenis, tapti tradicijų perėmėju tenkinant savo prigimtinius žaidybinius, kūrybinius ir pažinimo poreikius.

 

To galima pasiekti:

 

  • plėtojant vaikų etnokultūrinės raiškos įgūdžius ir tautinio paveldo pažinimą, kurių užuomazgas vaikai jau įgijo šeimoje, gimtojoje aplinkoje ar ugdymo institucijoje;
  • per etnokultūrinį ugdymą stiprinant vaiko ryšį su aplinkos žmonėmis – tėvais, artimaisiais, draugais ir kaimynais, skatinant vaikų meilę bei pagarbą savo gimtinei, Tėvynei ir jos kultūrai, formuojant tradicijomis grindžiamą dorinį vaikų elgesį;
  • skatinant vaikų pomėgį liaudies kūrybai ir tradicijoms, atskleidžiant tautos palikimo įvairovę, papročių ar vaizdinių įvairialypį pobūdį, plėtojant papročių ir apeigų suvokimą, skatinant domėjimąsi kitų tautų papročiais.

 

 

 

 

 

2.2. Rekomenduojamos turinio gairės atsižvelgiant į skirtingą vaikų amžių

 

 

 

Šiame skyriuje pateikiamos, atsižvelgiant į skirtingą vaikų amžių,  išsamiai aprašytos rekomenduojamos turinio gairės, iš kurių pedagogas galėtų panaudoti mažesnę ar didesnę dalį – savaip pritaikydamas, papildydamas ar kai ko atsisakydamas atsižvelgiant į savo galimybes, ugdytinių poreikius ir ugdymo(si) situaciją. Švietimo įstaiga, kurioje ugdymas vykdomas tautinės mažumos kalba, čia pateiktas rekomenduojamas temas ir etnokultūrinio ugdymo gaires taip pat galėtų pritaikyti savo ugdymo programoms, lietuvių liaudies kūrinius pakeičiant atitinkamais savo tautos kūriniais.

 

Rekomenduojamo etnokultūrinio ugdymo turinys orientuojamas į vaiko gyvenimui ir ugdymui(si) reikalingų socialinių bei kultūrinių kompetencijų plėtojimą, tautinio tapatumo jausmo žadinimą, teikiant prioritetą bendrųjų vertybinių ir pozityvių asmeninių nuostatų pradmenų formavimui(si). Siekiant integruoto ugdymo efektyvumo, turinio gairės sudarytos vadovaujantis koncentriškumo principu – aktualias ir reikšmingas temas numatyta aptarti ne kartą, vis grįžtant prie tos pačios temos, kaskart vis gilinant ir plečiant jos turinį. Pereinant nuo paprastesnio prie sudėtingesnio ugdymo turinio, laipsniškai lavinama vaikų etnokultūrinė saviraiška, formuojamos jų žinios, supratimas, gebėjimai ir nuostatos. Atrenkant etninės kultūros ugdymo turinį bei organizuojant ugdymo procesą rekomenduojama jo neperkrauti vaikams nesuprantamais ir tolimais dalykais, vengti vien kiekybinio plėtojimo.

 

 

 

2.2.1.Turinio gairės įgyvendinant ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas

 

 

 

Pedagogui visuomet svarbu pajusti, kokiame amžiaus tarpsnyje, kokius reiškinius reiktų analizuoti, kas vaikams įdomu, suvokiama ir reikšminga. Ugdomuoju požiūriu ypač svarbi tautosaka, muzikinis ir žaidybinis folkloras, tautodailė, paprotinis elgesys ir tradicinės šventės, tačiau būtina atsižvelgti, kokie žanrai ar šventės yra tinkamesni mažesniems vaikams, kokie – vyresniems[1].

 

Patiems mažiausiems – iki trejų metų – tinkamiausi tautosakos žanrai yra lopšinės, žaidinimai, trumpos dainos apie gyvūniją. Ypač svarbios lopšinės ir žaidinimai, kurie padeda sukurti gerą dvasinę bei fizinę vaikų būseną: lopšinės veikia raminančiai, sukuria saugumo, patogumo ir aplinkos harmonijos pajautimą, o žaidinimai vaikus aktyvina, linksmina, lavina jų dėmesį ir koordinaciją. Žaidinant vaikas myluojamas, supamas, glostomas, kutenamas, jodinamas ant suaugusiojo kojos arba kelių, žaidžiama jo rankutėmis, pirštukais – taigi atliekamas savotiškas masažas, skatinantis vaiko raumenų įsitempimą ir atsipalaidavimą, galūnių judrumą, viso kūno (o kartu ir vidaus organų) veiklos aktyvumą. Rekomenduojamos nedidelės apimties  dainos (2–8 eilučių), kurių aiškus ir suprantamas vaizduojamojo pobūdžio siužetas (pvz., apie vaikams žinomų gyvūnų ir paukščių nuotykius), žodžiai lengvai tariami, melodijos nedidelės apimties, nesudėtingos ritmikos, su pakartojimais. Itin tinkamos yra refreninės dainos (pvz., „Bū bū, aš jautukas“, kurioje nuolat pakartojama frazė „bū bū“), nes būtent pasikartojančius žodžius, jų intonacijas mažieji greičiausiai įsimena, juos atitaria dainuojant suaugusiajam, kol galiausiai sugeba padainuoti visą dainą. Tokio amžiaus vaikai labai mėgsta dainas su imitaciniais judesiais ar kitais vaidybiniais elementais, nesudėtingus paukščių ir gyvūnų balsų pamėgdžiojimus, trumpas skaičiuotes ir pasakas (suaugusieji turėtų jas daugybę kartų žaidybine forma pakartoti, kol mažieji patys pradės jas atkartoti). Trimečiams vaikams jau kyla noras improvizuoti – kurti „savo“ dainas ar pasakas vadovaujantis girdėtais pavyzdžiais. Lopšelinukų pasaulis dar palyginti labai mažas, kuriame svarbiausi yra mama ir kiti artimieji, kasdieniniai veiksmai ir daiktai, kol palaipsniui vaikai pradeda domėtis platesne aplinka, gamta ir jos reiškiniais, įsiminti kai kurias tradicijas (pavyzdžiui, kad reikia pasisveikinti, padėkoti), ima laukti svarbiausių švenčių (pvz., Kalėdų, Mamytės dienos).  Šiame amžiuje itin svarbu, kad liaudies kūryba būtų panaudojama kuo funkcionaliau (pvz., lopšinės dainuojamos prieš miegą), ji natūraliai būtų įterpiama į suaugusiųjų buvimą kartu su vaiku, padedant jam suvokti save ir supantį pasaulį, lavintis įvairius gebėjimus (kalbėti, judėti, muzikuoti ir pan.).

 

Ketvirtaisiais metais vaikų etnokultūriniame ugdyme jau žymiai svarbesnis vaidmuo tenka vaikų darželiui. Keturmečiai daug judresni, spontaniškai buriasi po 4–6 į grupes ir itin mėgsta vaidybinius siužetinius žaidimus, taip pat šokti (žinoma, savaip) skambant ritmiškai ir smagiai liaudies muzikai. Pasižymėdami patiklumu ir vaizduote, šio amžiaus vaikai nuoširdžiai tiki liaudies kūrybai būdingais vaizdiniais (visas pasaulis yra stebuklingas ir gyvas – žvėrys, saulė, upė, akmenys kalbasi, verkia, juokiasi ir pan.), dėl to juos vertina labai jausmingai. Tinkamiausi tautosakos kūriniai – raiškios skaičiuotės, paukščių balsų pamėgdžiojimai ir erzinimai, būrimai (skirti boružei, gegutei ir kitiems labiau žinomiems paukščiams bei gyvūnams), nedidelės apimties dainos ir pasakos (apie gyvūniją, saulę ir kt.), paprastesnės mįslės ir patarlės (grindžiamos ne alegorijomis, o tiesioginiais vaizdiniais, skambiu rimavimu). Reikėtų parinkti tokius kūrinius, kurie padėtų laipsniškai plėsti vaikų žodyną, tartį, supažindintų su augalijos, gyvūnijos, daiktų ir reiškinių įvairove.

 

Penkiamečiai jau sugeba vertinti poelgius, atsiranda pastovūs moraliniai, doroviniai ir estetiniai kriterijai bei vertinimai. Juos jau galima pratinti prie paprotinio elgesio, plėtoti suvokimą, kas yra šeima (jos įvaizdį vaikai intuityviai atspindi žaisdami „namus“). Didėja vaikų potraukis įvairialypei meninei veiklai (muzikavimui, piešimui, šokimui, teatralizuotiems siužetiniams žaidimams ir pan.), padidėja jų fizinė ištvermė, judrumas. Tokio amžiaus vaikams tinka kalbos lankstumą lavinančios „svetimkalbės“ skaičiuotės, garsų pamėgdžiojimai ir erzinimai (gyvūnų, piemenų), 4–5 posmų liaudies dainos (klausimo-atsakymo formos, lengvesnės formulinės ir grandininės, taip pat gali tikti ir kai kurios „vaikiško“ turinio šeimos ar kalendorinės dainos). Padidėjusį vaikų judrumo poreikį padeda tenkinti liaudies žaidimai ir rateliai, paprastesni šokiai – daugiausia rato ar eilių formų, su pasisukimo už parankių figūromis, įvairiomis judesių improvizacijomis (ką nors vaizduojant, atkartojant ir pan.). Vaikai gali jau bandyti piešti tradicinės ornamentikos motyvus, savo piešiniuose vaizduoti pasakų, dainų, tradicinių švenčių ir kitus veikėjus. Šiame amžiuje auga susidomėjimas svarbiausiomis kalendorinėmis šventėmis (Kūčiomis, Kalėdomis, Užgavėnėmis, Kaziuko muge, Velykomis), noras jose dalyvauti, suprasti švenčių reikšmę. Su penkiamečiais galima vykti į netolimas išvykas (geriau mažesnėmis grupėmis).

 

Šešiamečiai jau gali žaisti žymiai įvairesnius liaudies žaidimus didesnėmis grupėmis – judriuosius, siužetinius, vaidybinius, didaktinius ir kt. Šiam amžiui labai tinkamas piemenukų folkloras. Praktika rodo, kad tokio amžiaus vaikams muzikavimas ir dainavimas tampa viena iš mėgstamiausių veiklos rūšių. Šešiamečiai vaikai dažniausiai jau sugeba atskirti įvairius liaudies muzikos žanrus, atlikimo būdus, apibūdinti kūrinio nuotaiką. Jų repertuaro įvairovė gali būti labai plati: skaičiuotės, garsų pamėgdžiojimai, erzinimai, gyvūnijos apdainavimai, formulinės, šeimos, darbo ir kalendorinės dainos, netgi viena kita pagal turinį suprantama karinė-istorinė daina. Iš sakytinės tautosakos tinka įvairios mįslės, patarlės, posakiai, melų pasakos ar pasakos be galo, taip pat ilgesnės trukmės pasakos (ne tik gyvulinės ir buitinės, bet ir stebuklinės), kuriose veikėjai patiria įvairių nuotykių, taip pat išryškėja įvairūs veikėjų tarpusavio santykiai, tam tikros elgesio normos. Šešiamečiai noriai mokosi tradicinio etiketo, kaip elgtis prie stalo, paprotinių mandagaus elgesio taisyklių, kaip tinkamai elgtis su kaimynais, draugais, globoti silpnesnius už save. Nedidelės išvykos galėtų būti įvairesnės ir dažnesnės (visų pirma į gamtą, jei yra galimybė – sudalyvaujant edukacinėse veiklose, susijusiose su senaisiais papročiais, darbais, tradicinėmis sodybomis ir pan.).

 

Toliau pateikiamos rekomenduotinos etnokultūrinio ugdymo gairės pagal sąlygiškai įvardytas temas ir kūriniai etnokultūrinės raiškos ugdymui(si) ikimokyklinukams (išskiriant ankstyvąjį ir 3–5 metų amžių) ir priešmokyklinukams.

 

 

 

Rekomenduo-jamos temos

Rekomenduojamos ugdymo gairės

Rekomenduojami kūriniai etnokultūrinei raiškai

Ankstyvasis amžius (iki 3 metų)

Aš ir mano šeima

Vaikams suaugusieji dainuoja tradicines lopšines, juos ramina, linksmina ir lavina įvairiais liaudies žaidinimais – mylavimais, sūpavimais, kykojimais, juokinimais ir pan. Kiek išgali, vaikai bando kai kuriuos žaidinimus ir lopšines rečituoti, 2–3 metų amžiaus skatinami patys juos dainuoti savo „vaikučiams“ – lėlytėms ir kitiems žaislams.

Vyresnieji lopšelinukai klausinėjami apie mamytę, tėvelį, senelius (ar juos pakeičiančius globėjus) skatinant juos mylėti, siūlant pabandyti juos nupiešti, nulipdyti ar kitaip pavaizduoti. Pedagogo padedami vaikai prieš Motinos dieną ruošia dovanėlę mamytei, prieš Tėvo dieną – tėveliui, taip pat skatinami sukurti savo dovanėlę kitiems šeimos nariams (pvz., gimtadienio ar kita proga).

Žaidinimai

„Katutės“ („Taukš, taukšt katučių“)

„Virė virė košę“

„Grūdu, grūdu čiulkinėlį“

„Kepu kepu pyragėlį“

„Bėgs pelytė“

„Kyko kyko, katė pelę tyko“

„Kaciutė ladutė pypulį lakė“

„Mylu mylu glust“

„Kalu kalu paduką“ ir kt.

 

Lopšinės

„A-a apa pa“

„Lylia lylia mažutė“

„Pele pele, nešk miegelį“

„Šarkos varnos nuskrido“

„Užmik, užmik, mažyti“ ir kt.

 

Garsų pamėgdžiojimai

„Ku-ku-kū, neturiu vaikų“ (gegutė)

„Ku-kū, ku-kū, duos kiškis taukų“ (gegutė)

 „Krran krran, kūrren kūrren“ (varna)

„Kram kram, kurrriam kurrriam“ (varna)

„Tak tak taku, medį plaku“ (genys) ir kt.

 

Būrimai, gyvuliukų šaukiniai

„Dievo karvyte, kilk į dangų“

„Us birr leketai“ (kiaulytėms) ir kt.

 

Dainelės

„Saulė siuvo marškinaičius“

 „Nelyk, lietuti“

„Saulele, motule“

„Du ožiukai“

„Oi tu kiški žvairy“

„Katinėlis rainas“

„Raina katytė“

„Atvažiavo meška“

„Vijo lizdą pelėda“ ir kt.

 

Rateliai

„Šaltis“

„Pupa“

„Gaidelis“ ir kt.

 

Žaidimai

„Kac, kac, kačiukai“

„Bū-bū, aš jaučiukas“

„Avelė“

„Bėga zuikis per kopūstus“  ir kt.

 

Pasakėlės

„Kiškio lūpos“

„Dangus griūva“

„Katinėlis ir gaidelis“

„Vištytė ir gaidelis“

„Lapė ir ąsotis“

„Vėžys ir varna“

„Vaikų pasaka“

„Gaidys, šuo ir lapė“ ir kt.

 

Skaičiuotės

„Bėgo kiškis per pievutę“

„Aš tu – mes abu“

„Uda, uda, uda da, eina kiškis su lazda“ ir kt.

 

Mįslės

„Dvi sesutės per kalnelį nesueina“ (akys)

„Raudonas šunelis po slenksčiu loja“ (liežuvis) ir kt.

Aš ir aplinka (gamta, buitis)

Vaikai raginami stebėti augalus, gyvūnus, vabalus, gamtos reiškinius (vėją, saulę, lietų ir kt.), juos atpažinti tautosakoje – dainose, žaidinimuose, pasakose. Klausosi dainų, žaidinimų ir kitos tautosakos apie košės ar kito valgio ruošimą, valgymą. Vaikai į kūrinius reaguoja šypsena, lingavimu, plojimu, labiausiai pamėgtus bando atkartoti, savo piešiniais pavaizduoti jų turinį.

Auklėtojos padedami vaikai mokosi pažinti tradicinius namų apyvokos daiktus bei naudoti juos pagal paskirtį arba pavaizduoti judesiais veiksmus su tais daiktais, pavyzdžiui, vynioti siūlą į kamuolį, stumdyti šaudyklę su parištu siūlu, grūsti košę reketuku ar grūstuve, mušti sviestą ir pan. Vaikams sekamos trumpos pasakos, dainuojamos liaudies dainos apie malimą ir kitus darbus, jie skatinami paprastesnius tautosakos kūrinius atkartoti, pavaizduoti apdainuojamus darbus judesiais.

Kalendoriniai papročiai ir šventės

2–3 metų vaikams gali būti dainuojamos trumpos advento ir Kalėdų dainos apie įvairius gyvūnus (pvz., žaidimo „Voverėlė“ daina), jas paįvairinant judesiais (pvz., dainuojant ratelio „Šaltis“ dainą, vaikai skatinami pamėgdžioti pedagogo rodomus ratelio judesius). Vaikams pasakojama apie Kalėdų senelį, rengiamasi jį sutikti per šventę.

Su vaikais kalbama apie bundančią iš žiemos miego žemę, ją žadinantį lietų ir prasikalančią žolę, iš kiaušinio prasikalančią gyvybę – paukščius. Po Velykų vaikai ridinėja margučius (geriau medinius, kad neverktų sudužusių margučių).

Liaudies kūryba

Kalbos ir muzikiniam lavinimui

Vaikai klausosi trumpų liaudies pasakų, paprastų dialoginių žaidimų, yra skatinami juose dalyvauti, įsiminti įvairių žaidinimų tekstus, intonacijas. 2–3 metų vaikus jau galima supažindinti su mįslėmis apie kūno dalis – akis, liežuvį ir pan. Tokiam amžiui tinka trumpi paukščių ir kitų gyvūnų balsų pamėgdžiojimai (gegutės, varnos, varlės ir pan.), būrimai boružei, gyvulių šaukiniai (katei, aviai, vištoms, kiaulėms ir pan.).

Suaugusiems dainuojant liaudies dainas (apie gamtą, paukščius, vabalus, gyvūnus ir kt.) ir griežiant liaudies muziką, vaikai kaupia muzikinius įspūdžius, emocionaliai reaguoja į girdimą muziką. Jie paraginami atkartoti girdėtas paprastesnes dainas, pamėgdžioti gyvūnų balsus. Supažindinami su „skambančiais“ namų apyvokos ir kitais daiktais, kaip jais galima „pagroti“ (pvz., šaukštais, samčiais, mediniais puodukais, akmenukais, lazdelėmis ir t. t.). Vaikai paraginami bandyti „grojančiais“ daiktais ritmiškai pritarti skambančiai liaudies muzikai.

Judesių lavinimui ir koordinavimui su ritmu

Mažiausieji lavina judesių koordinavimo pojūčius suaugusiųjų žaidinami ar supami.

Vėliau vaikai skatinami judesiais pavaizduoti dainų turinį (pvz., „Saulele, motule“, „Atvažiavo meška“), pajausti ritmą trepsint, linguojant, plojant (pvz., pagal dainelę „Du ožiukai“), šokdinant ant kelių (pvz., pagal šokį „Kiškelis“). Vaikai bando pavaizduoti gyvūnų judesius (ropinėdami, striksėdami, tupinėdami, parodydami nuotaikas), ridentis (kaip kiaušinukas per Velykas). Mėgdžioja suaugusiojo judesius, bando judesiais parodyti saulę, lietų, boružės skridimą. Beveik 3-jų metų sulaukę vaikai pedagogo padedami bando eiti susikabinę bendru rateliu, virtine („traukinuku“).

Dailės įgūdžių lavinimui:

2–3 metų vaikams pasiūloma nupiešti liaudies dainos ar pasakos nuotaiką, svarbiausius pamėgtos tautosakos veikėjus (pvz., saulutę, lietutį, katytę, oželį ir kt.), dekoruoti jau pateiktus kontūrinius piešinius su tautodailės motyvais.

Ikimokyklinis amžius (3–5 metai)

Aš ir šeima

Vaikai klausosi liaudies dainų, pasakų, mįslių, patarlių ir kitos tautosakos, kurių veikėjai yra tradicinės šeimos nariai (mamytė, tėvelis, sesutė, broliukas, senelis ir senelė), kai kurių kūrinių mokosi ir bando pagal juos sukurti savus. Žaisdami „namus“, pasidalija tradicinės šeimos narių rolėmis, dainuoja savo „vaikučiams“ lopšines, žaidinimus, seka pasakas, moko gražaus elgesio vadovaudamiesi liaudies išmintimi.

Vaikai pasakoja apie savo šeimą ir jos narius (jei nėra tėvų, pasakoja apie savo globėjus), kokias šventes kartu visi švenčia, kitas šeimos tradicijas. Padeda auklėtojai surengti Motinos ir Tėvo dienos šventes darželyje (į kurias kviečiama visa šeima), nepamiršta ir namuose pasveikinti mamyčių, tėvelių (taip pat močiučių, senelių ar prosenelių), pasinaudodami įgytais įgūdžiais, sukuria jiems savo dovanėles. Vaikai skatinami puoselėti sveikinimo (dovanojimo) tradiciją ir sveikinti visus šeimos narius įvairiomis progomis (pvz., per gimtadienius, vardadienius, Kalėdas, Velykas, vestuvių metines ir kitas šventes), teikti jiems savo sukurtas dovanėles (piešinėlius, rankdarbius ar pan.) ar dovanoti savo dainas, kitą kūrybą, gerus darbus.

Žaidinimai

„Tiku tiku pakiemiku“

„Kis, kis kisielius“

„Kic kic turgėlin“

„Kėku kėku kėku“

„Kėku kėku vanagėku“

,,Grūdu grūdu čiulkinį“

„Joja joja dziedukas“

„Į Šakius“

„Kur joji, Jonai” ir kt.

 

Lopšinės

„Čiūčia liūlia aukso žiedų“

„A-a apapa, zuikis vaiką lingava“

„A-a-a pupų“

„Pelel, pelel, nešk miegelį“

„Žalio vario lopšelėlis“ ir kt.

 

Būrimai, gyvuliukų šaukiniai

„Petronėke, liek liek“ (boružei)

„Gegutyte, pakukuok“ (gegutei)

„Gul‘ galvela, dribk, kojela“ (karvytei} ir kt.

 

Balsų pamėgdžiojiami, erzinimai

„Krėsk krėsk varškės“ (griežlė)

„Kukū, kukū, duos gegė taukų“ (gegutė)

„Kakariekū, žiūrėkit vaikų“ (gaidys)

„Čyru vyru pavasaris“ (vieversys)

„Vai kepė“ (kregždė)

 „Gandrai gandrai ga, ga, ga“  (gandrui)

„Gandrai Jonai“ (gandrui) ir kt.

 

Dainelės

„Rida – da“

„Tindi rindi riuška“ („Riuška, kas tin miški triuška?“)

„Dainuoj zuikis, dainuoj lapė“

„Bėga zuikis pievele“

„Iš rugio grūdo“

„Aš pasėjau žalią liną“

„Oi tu kiški žvairy“

„Ožys ant tilto stovėjo“

„Oželis baltas“

„O kur tu buvai, oželi mano“

„Skrido uodas per girią“

„Atvažiavo meška“

„Tas žvirblelis nabagėlis“

„Tu, grūšela“

„Oi tu, kiškeli, leliumai“

„Tu kiškeli, leliumoj“

„Oi tu kuosela, leliumoj“

„Oi, atvažiuoja šventa kalėda“

„Utititi šalta“

„Ėjo meškinas keliu“

„Čimdžir rimdžir“

„Ateis ateis pavasarėlis“

„Pavasaris linksmas yra“

„Bėga pempė upeliu“

„Gegutėlė kukavo“

„Supkit, meskit“

„Saulė siuvo marškinaičius“

„Nelyk, lietuti“

„Šiū namo, tpriū namo“

„Tili lili dūda“

„Saulele, motule“

„Atskrido bacėnas“

„Zuikelis bebėgdams“

„Malu malu aš viena“

„Į mišką ėjau“

„Oi tu, bitaite, tu tu tu“

„Pinu pinu pynę“

„Šuto boba šustinėlius“

„Mačiau mačiau kukutį“

„Siuntė ponas ožką“

„Išbėgs išbėgs pelė iš miško“ ir kt.

 

Rateliai-žaidimai

„Dvi vištytės baltos“

,,Siūlai siūlai“

„Jurgeli meistreli“

„Kai aš mažas buvau“

„Po mūsų kojelėm“

„Bėgo ožka“

„Pasėjau žilvitį“

„Džiaugias senis“

„Klausė žvirblis čiulbuonėlis“

„Žvirbli, žvirbli“

„Šiaudų batai“

„Graži mūsų šeimynėlė“

„Vai išeiki, oželi“

„Ponas barė katinėlį“

„Skrido uodas į eglę“

„Zuikeli, puikeli“

„Ty kiškelis“

„Kiškeli, nabagėli“

„Išvažiavo bočius“

„Žydi bičių rožė“

„Verdu bulvienę“

,,Upytėlė teka“

„Kurpius“ ir kt.

 

Šokiai

„Oželis“

„Kiškelis“

„Čiolde – riolde“

„Gudo dūda“

„Strazdelis“

„Šiaučiukas kriaučiukas“ ir kt.

 

Žaidimai

„Ropės rovimas“

„Ažkyčiūta tu keršaja“

,,Katins juods“

,,Eina žiedas“

,,Ėjo kurpius“

,,Spąstai“

„Avinėliai“

„Žaltys“

„Blynai“

„Blusa“

„Ganau ganau aveles“

„Šarka“

„Genys“

„Kas turi plunksnas skraido“ ir kt.

 

Skaičiuotės

„Eiki eiki per miškus“

„Ritė bitė be ragų“

„Šoko kiškis per virvutę“

„Pliumpu pliumpu meškinai“

„Vaikai, vaikai vanagai“

„Strykt pastrykt, tralialia“

„Skurkum burkum“

„Adas padas“

„Rūta mėta diemedys“ ir kt.

 

Patarlės ir posakiai

„Tupi kaip višta ant kiaušinių“

„Giriasi kaip višta kiaušinį padėjus“

„Vištos kiaušinis nepamokys“ ir kt.

 

Mįslės

„Ant kojytės kepurytė“ (grybas)

„Kieno galva neturi nosies?“ (kopūsto)

„Apskritas kamuoliukas, raudonas šoneliukas“ (obuolys)

„Baltos vištelės po žemėmis miega“ (bulvės)

„Žalia žolė, bet ne žolė, su uodega, bet ne pelė“ (agurkas)

„Žiemą nusirengia, vasarą apsirengia“ (medžiai)  

„Balta paklodė visą pasaulį užgulė“ (sniegas)

„Ponaičiukas be skylės, o jo rūbai be siūlės“ (kiaušinis)

„Rudu rudu rudenėlė, žalia tavo kepurėlė“ (morka)

„Be kojų, be rankų, duris atidaro“ (vėjas) ir kt.

 

Pasakos

„Kaip karvelis mokėsi sukti lizdą“

„Tą vilką parvilko“ (be galo)

„Lapės rogutės“

„Jaučio trobelė“

„Žmogus, lapė ir vilkas“

„Ožka ir vilkas“ („Vilkas ir septyni ožiukai“)

„Šuns ir vilko bičiulystė“

„Lapė, strazdelis ir varna“

„Kaip vilkas užsimanė duonos išsikepti“

„Veršelis iš karklų grįžtelės“

„Žebenkštėlė ir kibirkštėlė“

„Uosis neregys“

„Dailidė, perkūnas ir velnias“

„Gobšas ir kvailio žvėrys“

„Kodėl gegutė vaikų neperi“

„Kodėl dažo margučius?“

„Paparčio žiedas“ ir kt.

 

 

 



[1] Toliau nurodant rekomenduotinas etnokultūrinio ugdymo turinio gaires ikimokyklinukams ir priešmokyklinukams daugiausia remtasi Laima Sirutiene (žr. Sirutienė L. Dainu dainu dainuškėlį... Vilnius: Muzikos švietimo centras, 1997, p. 73–87).

 

Svarbiausi mažo vaiko poreikiai


Visi žmonės turi poreikių.Abrahamas Maslow,XX amžiaus psichologas teigė,kad nepatenkinęs pagrindinių poreikių žmogus negali ugdytis. Stenley Greenspanas ir T.Berry Brazeltonas, du garsiausi šių dienų vaiko raidos ekspertai, atkreipia dėmesį į ypatingus vaikų poreikius. Nusakydami vaikų poreikius jie remiasi platesniu, išsamesniu požiūriu.
Abrahamas Maslow
Abrahamas Maslow sukūrė poreikių, būdingų visiems žmonėms, hierarchijos sistemą. Fiziologiniai, saugumo, priklausymo bendruomenei, pagarbos poreikiai yra alkio, troškulio malšinimas ir fizinis konfortas. Kai vaikai žino, kad yra saugūs ir nebus nuskriausti, jie laisviau jaučiasi bendraudami su kitais ir tyrinėdami aplinką. Priklausymo kitiems, arba bendrumo,jausmas yra patogumo ir ryšio su kitais jausmas. Bendrumo jausmą formuoja pripažinimas, pagarba ir meilė. Pagarba apima savigarbą ir kitų pagarbą. Pagarba atsiranda iš kasdieninės patirties, kai vaikai pajunta, kad yra pjėgūs ugdytis.
Naujausi A.Maslow teorijos tyrinėtojai ginčija teiginį, kad būtina tenkinti žmonių poreikius tam tikra tvarka ir išreiškia nuomonę, kad pagrindiniai žmonių poreikiai neapsiriboja Maslow suformuluotais poreikių hierarchijos sistemoje.Visdėlto Maslow tyrimai įrodė, kad tam tikri pagrindiniai preikiai būtinai turi būti patenkinti, tik tada vaikai galės tinkamai ugdytis.

T.Brazelton ir Stanley Greenspan

T.Berry Brazelton ir Stanley Greenspanas knygoje ,,Vaikų poreikiai,kurių negalima ignoruoti“ apibrėžia išskirtinius mažų vaikų poreikius ir nurodo, kad jiems reikia:
· nuolatinio emocinio ryšio,
· fizinio saugumo ir priežiūros,
· įvairios patirties, atitinkančios individualius poreikius,
· vaiko raidą atitinkančios veiklos,
· tam tikrų ribų ir pažįstamos aplinkos,
· palaikančios bendruomenės ir kultūrinio perimamumo,
· aplinkinių pripažinimo.
Išvardinti septyni poreikiai yra išsamesni negu Maslow pagrindiniai. Jie pagrindžia vaiko ugdymą, iškelia tą svarbų vaidmenį, kurį vaiko gyvenime atlieka šeimos nariai, pedagogai ir bendruomenė. Jei tėvai, pedagogai ir bendruomenė tenkins visus šiuos septynis vaiko poreikius, jis galės sėkmingai ugdytis visose raidos srityse ir užaugs savarankiškas ir laimingas žmogus.
Ankstyvojo amžiaus vaikų kūrybiškumo programoje akcentuojama, kad vaikų poreikių patenkinimas yra esminė sąlyga siekiant užtikrinti tinkamą jų priežiūrą ir ugdymąsi. Vaikai gali tinkamai vystytis ir ugdytis, kai užtikrinamas jų emocinis ir fizinis saugumas, patenkinamas smalsumas, yra aplinkinių pripažįstami, mylimi, turi nustatytas ribas, gali veikti pažįstamoje aplinkoje ir jaučiasi esą bendruomenės nariai.

EMOCINIAI POREIKIAI

Kūdikiai antrųjų trečiųjų metų mažyliai nepaprastai jautrūs tėvų, auklių, pedagogų ar kitų globėjų nuotaikai, aktyviai siekia emocinio kontakto. Jie jaučia, ar yra mylimi, ar ne. Mylimas vaikas greičiau auga, geriau vystosi, labiau pasitiki savimi ir savo gebėjimais, jį dažniau lydi sėkmė, nes jis nebijo bandyti, klysti, todėl būtina jo emocinius poreikius tenkinti nuo gimimo ir dar anksčiau.
Mažylį reikia mylėti ne už ką nors: kad gražus, meilus, ramus, bet besąlygiškai, tiesiog už tai, kad jis yra. Jis turi jausti,jog tėvai ar globėjai jį myli ir tuomet, kai verkia, nerimsta ar protestuodamas klykia. Norint užmegzti ryšį su vaiku ir patenkinti jo emocinius poreikius, būtinas akių kontaktas. Jei artimieji ir pedagogai nežiūri vaikui į akis, jo nepriglaudžia, šis taip pat vengia žiūrėti į akis suaugusiems ir vaikams, neišlaiko jų žvilgsnio, žvelgia iš padilbų, traukiasi nuo fizinio prisilietimo. Tuo tarpu aplinkiniams atrodo, kad vaikas nenori su jais bendrauti, yra piktas, atšiaurus, todėl jie pasijunta nejaukiai ir palieka mažylį žaisti vieną, o tai dar labiau didina ,,emocinį badą‘‘, nes vaikas nuolat jaučiasi pamirštas, niekam nereikalingas, vienišas.
Jei pastebime, kad dvejų trejų metų mažylio žvilgsnis trumpas, baikštus, jei pakviestas mūsų link eina šonu, aplinkiniu keliu, stovi nuošaliau, per pagarbų atstumą nuo mūsų, tai gali reikšti, kad „emocinis badas“ vienaip ar kitaip lėmė nerimastingumo, baimingumo, neužtikrintumo atsiradimą. Tokiam vaikui daugiau nei kitam reikia atsargaus, subtilaus besąlygiškos meilės demonstravimo: ką nors žaidžiant nuolat susitikti su juo žvilgsniu, paliesti rankutę, paglostyti galvelę, įtraukti į žaidinimus, kuriuose jis jodomas, kykojamas, sūpuojamas, kutenamas.
Žymus psichologas Erikas H. Eriksonas vaiko emocinę ir socialinę raidą vertino kaip svarbiausią asmenybės tapsmo sritį. Pagal tai jis išskyrė svarbiausius žmogaus amžiaus tarpsnius. Kūdikystė – pasitikėjimo ar nepasitikėjimo formavimosi laikotarpis.
Ankstyvoji vaikystė – savarankiškumo ir gėdos, svyravimų ir abejonių formavimosi laikotarpis. Mažylis suvokia, kad jo veiksmai, elegesys gali paveikti aplinką, todėl mokosi reikšti valią kitiems, ugdosi savikontrolę, stipriną savigarbos jausmą. Jis išbando, ką geba daryti savarankiškai, kas jam leidžiama, kas ne, kiek jo elgesys turi įtakos kitų elgesiui. Savimi ir kitais pasitikintis mažylis drąsiau eksperimentuoja, o jei suaugusieji dažniau skatina, nei draudžia, bara. Atsiranda savarankiškumo, savigarbos jausmai. Aplinka nepasitikintis mažylis veikia atsargiau, o jei suaugusieji jį dažnao bara (kad sudaužė, sujaukė, apsilaistė, nesuspėjo), pradeda abejoti savo gebėjimais, praranda savigarbą, norą, veikti.
Todėl ugdant mažylį svarbu:
· siekti dažno akių ir fizinio kontakto, skirti individualų dėmesį vaikui, tinkamai rūpintis mažyliu,
· kurti saugią, džiaugsmingą aplinką: nuraminti, prajuokinti, džiaugsmingai nustebinti,
· džiuginti, juokinti, žaidinti: nuotaikinga, linksma muzika; žaisliniais muzikos instrumentais; gražiais žaislais, daiktais, spalvinga knygele; linksmu žaidinimu ir kt.
· palaikyti, skatinti, drąsinti: pastebėti naujus gebėjimus, reikšti nuostabą dėl didėjančių galimybių, pažymėti, atšvęsti pasiekimus; džiaugtis kiekviena sėkme
· nekritikuoti, riboti draudimus, neakcentuoti nesėkmių.

PAŽINIMO POREIKIS

Mažyliui būtini žaislai, daiktai, įspūdžiai, kad jo pažinimas galėtų sparčiai vystytis. Jam reikia matyti, liesti, girdėti, uosti, skanauti. Jei įspūdžių nepakanka, t.y. jis patiria ,,sensorinį badą“, lėtėja ne tik pažinimo, bet ir visa vaiko raida. Mažylis tampa apatiškas, pasyvus, nesidomi aplinka, trumpiau išlaiko dėmesį, nesistengia imti, tyrinėti.
· jei vaikas aktyvus, džiaugsmingai apžiūrinėja ir tyrinėja žaislus, pastebi naujus tarp senų, vadinasi, žaislų pakanka,
· jei vaikas mieguistas, žaislų tarsi nemato, į juos nežiūri, nebando jų liesti – įspūdžių mažyliui aiškiai per mažai, arba jis jau priprato prie turimų žaislų ir reikia juos keisti kitais. Gali būti, jog žaislai neatitinka jo raidos etapo bei ypatumų ir nežadina didesnio susidomėjimo,
· jei vaikas atrodo irzlus, dirgus, jei žaislai jo nedžiugina, ir jis tik trumpam ties jais sukaupia dėmesį, įspūdžių jam per daug. Svarbu suteikti mažyliui ramybę, poilsio, vėliau jam paliekant tik ribotą kiekį žaislų.
Mažylis mums aiškiai parodo, kas tas ,,optimalus gana“. Antrų-trečių metų mažylis jau geba pasakyti ,,noriu“, ,,duok“, ,,mano“. Tačiau dabar jis reikalauja visko, kas patraukia jo akį. Pavojingus, lengvai sugadinamus daiktus reikia saugiai paslėpti, užrakinti, kad nereikėtų bėgioti paskui vaiką, nuolat sakant: ,,Ne“, pykstant, raminant įsiverkusį.
Nereikėtų ilgesniam laikui palikti mažylio vieno. Išradingas žaidimas drauge, bendraujant ir bendradarbiaujant, suteiks pasitenkinimo ir vaikui, ir jo artimiesiems.

JUDĖJIMO POREIKIS

Vos gimęs mažylis būdraudamas nuolat juda! Judėjimo stoka trikdo normalią raidą. Įvaldydamas kokį nors naują judėjimo būdą ar jį tobulindamas, vaikas įvairiausiai eksperimentuoja, ir tai jam teikia didžiulį pasitenkinimą. Pavyzdžiui, išmokęs užlipti ir nulipti, jis be paliovos vis kitu būdu kariasi ant kėdės, dažnai rizikuodamas nukristi, užsigauti. Karstymosi nesustabdo net suaugusiojo draudimai, barimas. Noras laipioti ir laipiojant patiriamas malonumas yra stipresni, nei būtinybė klausyti suaugusiojo. Situacija išgelbėti gali tik kito – laipiojimui saugesnio – daikto pasiūlymas. Griebti, siekti, pasiversti ant šono, šliaužti, eiti mažylį skatina noras tyrinėti, pamatyti žaislą pakliūti vis į kitą kambario vietą, suaugusiojo kvietimas.
· Jei vaikui nesudaromos sąlygos judėti ilgiau, nesusiformuoja valingi, tikslingi judesiai, gebėjimai išlaikyti pusiausvyrą.
· Jei judėjimas vargina, o ne džiugina vaiką, reikėtų atsisakyti specialaus treniravimo. Tegu mažylis gyvens judrų, bet natūralų gyvenimą.
· Jei vaikas auga šeimoje, kurioje suaugusieji mažai juda, ir pats gali perimti nejudrų gyvenimo būdą. Tuomet labai svarbus vaiko fizinio aktyvumo, judėjimo skatinimas, teikiantis mažyliui džiugių išgyvenimų, grindžiamas jo galimybių ir ribotumų įžvalga.
· Judrus mažylis auga sveikesnis, žvalesnis, linksmesnis, spartesnė ne tik jo fizinė, bet ir protinė raida.
Vilma Šalčienė
Vyresnioji auklėtoja

Naudota literatūra:
1. Ankstyvojo ugdymo vadovas. Tėvams, globėjams, pedagogams. - Vilnius, Minklės leidykla,.2001.
2. Diane Trister Dodge, Sherre Rudick, Kai-lee Berke. Ankstyvojo amžiaus vaikų kūrybiškumo ugdymas. – Presvika 2008.